Man atmintyje išlikę įsimintiniausi paros ciklai tai stalker ir dying light 1 žaidimuose. Kur naktį nedrįsdavau net nosies iškišti į lauką, call of pripyat pirmą kartą ir perėjau visada skipindamas naktį, ypač dėl bloodsucker'ių kurie būdavo beveik nematomi dieną, o naktį matai tik tada kai jau šoka ant tavęs :D. Dying light antroje zaidimo pusėje pasidarė lengviau. Bet pradžioje žaidimo, naktis priminė košmarą, kokie garsai būdavo wow, antroje dalyje to trūksta. Pamenu kaip naktį strigau mieste ir kimarinau ant vieno daugiabučio stogo apsuptas tų monstrų. Tiesiog laukiau kol žaidime išauš diena, nes skipinti naktį galima tik tam tikrose lokacijose. Nesutinku, kad valheim naktis nieko neduoda žaidimui, tai tiesiogiai pakeičia žaidimą. Sušalus gauni -50% hp/stamina regen, jei sušlampi dar prisideda -25%, kas kategoriškai keičia žaidimą, ypač trečiame biome, kur pelkėse visada esi šlapias. O kur dar monstrai dideliais kiekiais, taip pat neretai naktį ateina stipresni iš sekančio biome monstrai. Vėliau atsiranda tam tikros mechanikos kuriomis gali spręsti šalčio klausimą, apsiaustai, šarvai, potai. Kurie prideda tau tam tikro planavimo, ką tu rinksiesi ar apsiaustą atsparų šalčiui ar atsparų fall damage ir gaminsies šalčiui atsparų eleksyrą, kuris veikia trumpą laiką ir užtrunka pasigaminti. Penktame biome, užėjus nakčiai ir dar pakilus rūkui, tu tik girdi kaip aplinkui kikena goblinai, bet jų nematai, šalčio problema išspręsta, bet turi kitą, kur per rūką gali atskristi goblino ietis ir oneshot'int tave. Na nežinau, tiek man, tiek draugams su kuriais žaidžiau, naktis Valheim'e visada turėjo didelę įtaką :D
Пікірлер: 1