Pranešime, remiantis dviejų ne vieną sezoną vykdytų archeologinių objektų, esančių Pietų Lietuvoje ( Jurgionių kapinynas, Trakų r.; ir Paūdronių kapinynas, Šalčininkų r.), tyrimų duomenimis, bandoma analizuoti, kodėl vienalaikiuose ir santykinai netoli vienas kito (80 km) esančiuose dviejuose XIV-XV a. bendruomenių laidojimo paminkluose mirusieji buvo laidojami gana skirtingai ( Jurgionyse - daugiausia galvomis į pietryčius, su gausiomis įkapėmis: papuošalais, buities ir darbo įrankiais, ginklais, jojimo reikmenimis, keramika, paukščiais, arklių dantimis ir kt.; o Paūdronyse - galvomis į vakarus, su ne tokiomis gausiomis įkapėmis ir, kas itin krenta į akis - be ginklų ir jojimo reikmenų). Pranešimo autorius pabandys pateikti kelias hipotezes, kodėl vieni XIV-XV a. Lietuvos gyventojai į amžinybę keliavo „ginkluoti ir raiti“, o kiti - „beginkliai“, kokią įtaką tam turė- jo galimai ankstyvesnė ir vėluojanti christianizacija. Tema nagrinėjama regiono (dabartinė pietų - pietryčių Lietuva) laidojimo paminklų kontekste.
Негізгі бет Manvydas Vitkūnas. Ginkluoti ir nuginkluoti: du Viduramžių kapinynai Pietų Lietuvoje
Пікірлер