Gruodžio 20 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje vyko ketvirtadienio kultūros istorijos vakaras „Misionierių vienuolynas ant Išganytojo kalvos: ansamblio istorija ir likimas“. Paskaitą skaitė architektūrologė Jūratė Markevičienė.
Misionierių ansamblis - tai klasikinis baroko architektūros kraštovaizdinių užmiesčio ansamblių pavyzdys, Vilniuje suliejęs tobulą architektūros kūrinį ir nuostabią Vilnios slėnio kalvą. Bet ansamblis dominuoja kur kas plačiau tarsi iškili senamiesčio karūna. Jo kompozicija primena skrendantį paukštį: centrinėje ašyje išlaki dominantė bažnyčia ir už jos simetriškai išsidėstęs vienuolynas, o iš šonų skleidžiasi du ilgi žemi sparnai (vienaaukščiai flygeliai prie Subačiaus gatvės ir sodai), palaikantys tarsi skrydžiui kylančią bažnyčią su bene liekniausiais Europoje barokiniais bokštais.
Ansamblio banguojantį siluetą sudaro trys vertikalūs barokinių statinių pliūpsniai su horizontaliais sodų intarpais: rytuose - Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios ir vizičių vienuolyno kompleksas, centre - misionierių vienuolynas su Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčia, vakaruose - gailestingųjų seserų (šaričių) Vaikelio Jėzaus namai (jų šiaurinė dalis nugriauta sovietmečiu statant ligoninę). Šis bažnyčiomis vilnijantis senamiesčio pietų ir vakarų siluetas - viena įstabiausių Vilniaus senamiesčio kraštovaizdžio ypatybių.
Šiandien šis unikalus ansamblis primena paukštį nukirstu sparnu - vienoje pusėje, sodų vietoje statomi penki keliaaukščiai gyvenamieji namai. Paskaitoje kalbėsime apie šio barokinio ansamblio meninę vertę Vilniaus istoriniam kraštovaizdžiui, taip pat supažindinsime su nepagrįstai nutylima arba klaidingai aiškinama misionierių ir šaričių istorija Vilniuje.
Ansamblį kūrusi misionierių vienuolija ypač nusipelnė Vilniaus menui, dvasingumui ir kultūrai. Tėvų misionierių ir Gailestingųjų seserų (šaričių) kongregacijas įsteigė šv. Vincentas Paulietis (1581-1660). Jų bendros tarnystės paskirtis - rūpintis vargstančiais, priglobti ir šviesti. Kongregacijų buveinės vadintos ne vienuolynais, bet namais. Vienuolijos kūrė didelius kompleksus, ištisus miestelius, teikiančius prieglobstį visiems skurstantiems, neįgaliems, pamestiems. Čia veikė ligoninės, senelių ir našlaičių prieglaudos, mokyklos, spaustuvės, kunigų seminarijos... Ši misionierių ir šaričių bendrystė, labdaringa ir švietėjiška veikla, gyvenimo tradicijos Vilniuje plačiajai visuomenei menkai pažįstamos.
Misionieriai itin rūpinosi švietimu. Vienuolyne veikė kunigų seminarija. Joje mokėsi, o vėliau matematiką dėstė architektas Laurynas Gucevičius. Seminarija garsėjo biblioteka, bene didžiausia tarp Vilniaus vienuolynų, kurioje saugota 6700 tomų, iš jų 1500 tomų filosofijos ir literatūros, 1600 tomų bažnyčios ir bendrosios istorijos. Veikė ir vyskupijos spaustuvė. Jaunimui mokyti buvo skirti trys konviktai ir parapinė mokykla. Tačiau svarbiausia misionierių veiklos sritis buvo steigti ir valdyti ligonines, kuriomis rūpinosi moteriškoji Šv. Vincento kongregacija - šaritės, garsėjusios savo slauga. Vilniuje jos turėjo ketverius namus-ligonines, tarp jų Savičiaus, Vaikelio Jėzaus prie misionierių vienuolyno, Šv. Jokūbo ir Pilypo buvusiame dominikonų vienuolyne.
Carinės represijos skaudžiai palietė ir vienuolijas. Po 1831 metų sukilimo prasidėjo persekiojimai, 1842 m. uždrausta misionierių vienuolijos veikla. 1844 m. misionierių vienuolynas ir bažnyčia uždaryti. Po 1863 metų sukilimo uždrausta ir šaričių veikla, o ligoninėse jas pakeitė stačiatikės vienuolės.
1919 m. misionieriai grįžo į Vilnių, o 1920 m. palaimintojo vyskupo Jurgio Matulaičio iniciatyva jiems buvo pripažinta iki 1794 m. turėtoji ir išlikusi nuosavybė - misionierių vienuolyno ansamblis su puikiaisiais sodais. Kiek vėliau savo namus ant Išganytojo kalvos atgavo ir šaritės. Atėjus sovietams, vienuolyno ansamblis vėl atimtas ir pradėtas perdirbinėti. Todėl svarbu išsaugoti ir atskleisti abiejų Šv. Vincento Pauliečio kongregacijų istoriją, netęsti niokojimų, kuriuos pradėjo carinė, toliau varė sovietinė valdžia. Juk būtent dabar sparčiai nyksta istorinė atmintis: neatpažįstamai pakeistas Savičiaus namų-ligoninės kompleksas, smarkiai perdirbama misionierių ansamblio dalis, kur būta Vaikelio Jėzaus namų ir misionierių vienuolyno sodo, kyla klausimas dėl šios atminties išsaugojimo buvusioje Šv. Jokūbo ir Pilypo ligoninėje.
Paskaitoje kalbėta apie tikruosius istorinius faktus ir apie tai, kaip svarbu, saugant paveldą, nemanipuliuoti istorija ir remtis išsamiais moksliniais tyrimais, kurie vieninteliai gali atskleisti tikrąsias Vilniaus gyvenimo istorijas.
Негізгі бет Misionierių vienuolynas ant Išganytojo kalvos: ansamblio istorija ir likimas
Пікірлер