Kristina pasakoja, kad pradėjusi vartoti aktyviai įsitraukė į narkotikų platinimo ir kitą nusikalstamą veiklą: „Prasiplėtė mano pažintys su narkomanais. Pasibaigus pinigams pradėjau vogti parduotuvėse, keršijau vyrams - pyliau jiems į gėrimus narkotikų, skriausdama juos, atimdama viską, kas įmanoma, be jokios sąžinės graužaties. Taip prasidėjo mano teistumai.
Susipažinau su vienu vartojančiuoju, pradėjom kartu gyventi, vogti. Nusikaltimai sunkėjo. Pradėjau pardavinėti narkotines medžiagas. Tai jis sėsdavo, tai aš sėsdavau. Vartojimas nesustojo. Kartą man besėdint kalėjime jis mirė. Visą savo bausmę atsėdėjau su mintimi, kad išėjusi pasidarysiu auksinę adatą. Negalėjau pakelti minties, kad viskas, kas mane supa, griūna. Išėjusi taip ir padariau. Bet iš kažkur atsirado žmonės, iškvietė pagalbą, vėl mane atgaivino.
Vėliau sutikau draugę, su kuria kartu kalėjome pataisos namuose. Ji pasiūlė kartu gyventi ir verstis, nors neturėjom nieko. Vėl ėmėm platinti narkotines medžiagas. Vieną dieną atsikėlusi radau ją gulinčią negyvą. Kitą dieną mane vėl sučiupo pareigūnai.“
Kristina sako, kad per 27-erius vartojimo metus teko patirti visko. Nesulaukus pagalbos iš tėvo, narkomanijos ratas įsisuko iš naujo. Moteris atvira - dugnų buvo daug, ir kiekvienas iš jų - vis skausmingesnis.
Kristina prisimena, kad ją sustoti ir ieškoti pagalbos privertė ligos patalas ir Dievui duotas pažadas: „Kai po draugės mirties vėl teko sėdėti, man buvo atlikta operacija. Uždegimas metėsi į stuburą, ir aš septynis mėnesius negalėjau atsikelti iš lovos. Per tą laiką man buvo be galo baisu nieko neturėti, blaiviu protu viską jausti ir nieko negalėti padaryti. Gydytojai nesuteikė man jokių šansų vaikščioti. Tada tiesiog prašiau Dievo ir pažadėjau jam, kad daugiau į rankas neimsiu jokių narkotikų. Savo jėgomis pradėjau keltis iš lovos žingsnis po žingsnio. Supratau, kad Dievas man davė šansą, kai pradėjau vaikščioti. Šį kartą bijojau savo pažado Dievui. Bijojau, kad neištesėsiu.“
Bendruomenės centre „Aš esu“ Kristina jau praleido tris mėnesius. Ji prisipažįsta, kad susiduria su iššūkiais, bet kasdien padeda malda: „Manęs negąsdina santykis su Dievu, atvirkščiai - net traukia. Praktikuoju maldą. Pradedu impulsyviai elgtis, apsėda įvairios mintys, bet man padeda ramybės malda. Prašau Dievo, kad sugrąžintų man sveiką protą. Tada visai kitaip pradedu mąstyti ir suprantu, kodėl aš čia. Juk aš tapau žmogėdra. Supratau, kad nemoku būti žmogumi.
Netektys, manimi pasinaudojęs narkomanas visiškai mane sugniuždė. Neturėjau jokios meilės sau, viskam jaučiau neapykantą. Čia skausminga viską ant popieriaus lapo išlieti ir prieš kitus žmones pasakoti savo istoriją, vėl iš naujo viską išgyventi. Bet kitaip aš neatsikratysiu tos naštos.“
Dabar Kristina stengiasi gyventi šia diena ir už ją dėkoti. „Labai noriu keisti gyvenimą, tikiu, kad šita vieta man tikrai padės. Nuo pat pirmų dienų čia mane gąsdina mintys apie išėjimą į visuomenę, bet svajonių tikrai turiu, nors jos ir paprastos. Žinau, kad viskas po truputį, negaliu skubėti. Čia išmokau, kad galiu prašyti pagalbos. Tikiuosi, kad man pavyks. O išėjusi norėčiau dalintis savo istorija, jeigu iš šimto žmonių bent vienam ji padėtų“, - viliasi Kristina.
Kūrybinė komanda: Kostas Kajėnas, Ugnė Gavelytė.
Daugiau: www.bernardina....
Priklausomybes turinčių asmenų bendruomenė „Aš esu“. Adresas: Šv. Stepono g. 37, Vilnius. El. paštas: info@asesubendruomene.lt. www.asesubendruomene.lt.
Негізгі бет Priklausomybių ligos. 2024 m. 2 epizodas. Kristinos liudijimas
Пікірлер