Skirtingai nei Aristotelis, Platonas atskirai netyrinėjo biologijos klausimų. Įvairių rūšių vabzdžiai dialoguose pasirodo svarstant apie žmogaus gyvenimo būdo pasirinkimą, kaip pamokomųjų mythoi herojai. Mažai dialogus skaitęs nūdienos žmogus veikiausiai pamanytų, kad vabzdžiai Platono filosofijos pasaulyje galėtų vaizduoti žmonių menkumą arba įkyrumą („menka muselė“, “įkyrus kaip musė“...). Toks vaizdinys būtų veikiau neteisingas. Faidone svarstydamas apie sielų persikūnijimą priklausomai nuo žmogaus išsiugdyto gyvenimo būdo, Sokratas bites, vapsvas ir skruzdėles mini kaip pilietines dorybes įgijusiems žmonėms tenkančią reinkarnaciją. Nuo geriausiųjų (filosofų) sielų jos skiriasi tik tuo, kad dorai (teisingai ir santūriai) gyveno neturėdamos tikro filosofinio mąstymo (be philosophia ir nous).
Negana to, vabzdžiai gali reprezentuoti ir aukščiausią atsidavimo logoi laipsnį (Faidro cikadų mitas). Galiausiai Apologijoje Sokratas savo filosofinę misiją tarp piliečių palygina su apsnūdusį žirgą (atėniečius rūpintis dorybe ir mąstymu) raginančiu gyliu.
Taigi, vabzdžiai Platono dialoguose siejami su protingojo sielos prado žadinimu ir ugdymu. Gali būti, kad Apologijos palyginimas su įkyriu vabzdžiu yra istoriškai autentiš- kas, ir galima atsargiai spėti, kad tai paskatino Platoną vabzdžius minėti juos siejant su protinguoju (o ne su geisminguoju ar ambicinguoju) sielos pradu.
Pranešimas konferencijoje "Antikos ir Viduramžių tyrimai 2023", www.lkti.lt/2023-m-geguzes-25-26-d/
Негізгі бет Tatjana Aleknienė. Būti vabzdžiu Platono pasaulyje
Пікірлер